Tradicinės pirtys

Kur ir kada atsirado pirtis nera tiksliai žinoma iki šiol, tačiau rašytiniuose Lietuvos istorijos šaltiniuose ji minima jau XIII a. Pirčų istorija formavosi ilgą laiką, todėl būtų neteisinga skirstyti jas pagal kažkurio krašto pomėgius (mūsuose yra paplitę apibūdinimai: „suomiška“, „rusiška“, „lietuviška“). Teisinga būtų vadinti jas Tradicinėmis. Tradicinėse pirtyse oro temperatūra gali svyruoti nuo 40ºC iki 130ºC, priklausomai nuo santykinio oro drėgnumo ir besikaitinančiųjų pageidavimų.

Tokių pirčių vidaus pagrindinė apdaila – mediena. Pirties įrengimui naudojant lietuvišką medieną, geriausia rinktis lapuočius: liepą, drebulę, juodalksnį. Spygliuočiai savo savybėmis kai kur gerokai pranoksta lapuočių medieną, tačiau mūsų sąlygomis užaugę, pirtims jie nėra tokie tinkami (kadangi kaisdami išskiria daug sakų) kaip užaugę šiaurėje. Todėl naudojant spygliuočių medieną, kur kas geriau rinktis suomišką Karelijos eglę arba pagal specialią technologiją paruoštą ir atrinktą šiaurinę pušį. Norint įsirengti išskirtinę pirtį, apdailai puikiai tiktų Kanadoje augančio raudonojo kedro mediena. Ši mediena savo savybėmis lenkia daugumą kitų medienos rūšių, tačiau jos kaina yra prieinama ne kiekvienam, norinčiam turėti tiesiog gerą pirtį. Žinoma, mediena tėra tik vienas iš elementų, kuriuos teisingai sudėjus, gausime naudingą ir malonią pirtį. Pirties kokybei taip pat svarbu išplanavimas, konstrukcija, ventiliacija ir kiti veiksniai.

Šilumos šaltinis tradicinėje pirtyje – kietojo kuro arba elektrinė krosnelė, kuri kaitina akmenis ir pirties orą. Šiose pirtyse gali būti naudojamos įvairios krosnelės – nuo visiškai paprastų, iki sudėtingų kombinuotųjų (turinčių drėkintuvą), su valdymo pultais, arba akumuliacinių (termoso konstrukcijos).

KONTAKTAI